Turbūt niekada nebūčiau patikėjusi, kad turėsiu savo tinklaraštį ir dar bandysiu papasakoti apie save… Kiek save prisimenu, visada gamindavau, eksperimentuodavau, bet niekada nieko neužsirašinėdavau, nekaupiau, nefotografuodavau ir nemaniau, kad kitiems galėčiau būti įkvėpimas.
Dar visai mažytė stovėdavau pasilipusi ant kėdės virtuvėje paskendusi miltų debesyje ir bandydavau padėti mamai. Kažin ar ta pagalba jai tuomet labai naudinga buvo, bet man – šiandien – labai. Džiaugiuosi, kad ji leido mėginti ir tikėjo manimi. Ir net tada, kai pirmoje klasėje, bandydama pirmą kartą savarankiškai kepti lietinius, išmečiau ant grindų karštą keptuvę ir išdeginau ant gridų gražų ratą, ji nebarė ir nepyko – tik nusijuokė pasakydama, kad visko būna, svarbu – aš sveika. Tas ratas man visada primindavo apie pirmą nesėkmę, bet vis norėjosi eiti tolyn, mėginti dar ir dar, tik jau be grindų išdeginimo žymių.
Baigusi mokyklą pastbėjau, kad tokių gamintojų kaip aš – galybė. Nemaniau, kad esu kažkuo ypatinga, jei moku gaminti. Bet tikėjimo, kad esu kitokia, man įpūtė buvę kolegos, kurie girdėjo ką kalbu, kurie skanavo mano kepinius, vertino ir kurie padovanojo tinklaraščio pavadinimą. Kai visi aplink tiki, privalai patikėti ir pati. Tada imiesi darbo…
Mano varikliukas – kūryba. Visi mano receptai – perdaryti, išgalvoti, pačios paragauti. Aš nemėgstu naudotis receptais nuo A iki Z. Todėl mano virtuvė – eksperimentų erdvė, kur galiu atsipalaiduoti, medituoti ir pasinerti į kažką nepaprasto.
Skanių akimirkų ir saldaus gyvenimo belinkėdama,
Ieva Basokė
Naujausi komentarai